Meditacija Kristaus Kûno ir Kraujo iðkilmës proga

Kodël tiek daug bado pasaulyje? Kodël ið bado turi mirti vaikai, o kiti dûsta pertekliuje? Kodël elgeta Lozorius vis dar turi dairytis á trupinius nuo turtuolio stalo, niekada negalëdamas perþengti jo rûmø slenksèio? Tik ne dël to, kad þemë neástengia iðauginti duonos visiems. Siekiant iðlaikyti kainà, uþ þemës vaisiø naikinimà Vakarø ðalyse mokamos premijos, tuo tarpu kitur þmonës mirðta ið bado. Þmogaus protas iðradingiau ieðko naujø griovimo priemoniø negu naujø gyvenimo keliø. Jis iðradingiau visuose pasaulio kampeliuose kuo gausiau paskleidþia griaunamuosius ginklus, negu aprûpina duona. Kodël taip yra? Todël, kad mûsø sieloms trûksta maisto, kad mûsø ðirdis akla ir sudirþusi. Širdis nerodo protui kelio. Pasaulis skendi netvarkoje, nes netvarkoje skendi mûsø ðirdis, nes jai trûksta meilës, kuri parodytø kelià á teisingumà.

Visa tai turëdami prieð akis, imame suprasti ðios dienos skaitiniø þodþius, kuriais Vieðpats atkirto ðëtonui, paraginusiam já akmenis paversti duona: þmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu þodþiu, kuris iðeina ið Dievo lûpø (Mt 4, 4). Idant visiems pakaktø duonos, pirma reikia pamaitinti þmogaus ðirdá. Idant tarp þmoniø ásivyrautø teisingumas, jis pirma turëtø iðaugti ðirdyse, o be Dievo ir be esmingo maitinimosi jo Þodþiu jis neauga. Tas Þodis tapo kûnu, tapo þmogumi, kad galëtume já gauti, kad jis galëtø mums bûti maistas. Kadangi þmogus per maþas, kad pasiektø Dievà, Dievas pats pasidarë maþas, kad galëtø tapti mûsø maistu ir per tai mes galëtume gauti meilæ ið meilës, o pasaulis taptø jo karalyste.

Šie sàryðiai yra Kristaus Kûno ir Kraujo iðkilmës dëmesio centre. Á mûsø miestø ir kaimø gatves iðneðame Vieðpatá, kûnu tapusá, duona tapusá Vieðpatá. Šios gatvës turi bûti jo keliai. Jis turi gyventi ne ðalia mûsø uþdarytas tabernakuliuose, bet tarp mûsø, mûsø kasdienybëje. Jis turi eiti ten, kur mes einame, gyventi ten, kur mes gyvename. Jo ðventykla turi tapti pasaulis, kasdienybë. Kristaus Kraujo ir Kûno iðkilmë rodo, kà reiðkia su juo susivienyti, – já priimti visa savo bûties vientisybe. Vieðpaties Kûno negalima valgyti tiesiog kaip duonos riekës. Já galima gauti tik atsiveriant jam visu savo gyvenimu. „Štai að stoviu prie durø ir beldþiuosi, – sako Vieðpats Apreiðkime Jonui. – Jei kas iðgirs mano balsà ir atvers duris, að pas já uþeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Kristaus Kûno ir Kraujo iðkilmë nori padaryti ðá Vieðpaties beldimàsi girdimà ir mûsø vidiniam kurtumui. Per procesijà jis garsiai beldþiasi á mûsø kasdienybæ ir praðo: „Atidaryk man duris! Pradëk gyventi manimi!“ Neuþtenka atidaryti durø akimirksniui, trumpam, per Miðias, ir vël uþdaryti. Tai vyksmas, persmelkiantis visus laikus ir visas vietas. „Atsiverk man, – sako Vieðpats, – kaip að tau atsivëriau. Atidarykite man pasaulá, kad galëèiau ten áþengti, kad galëèiau apðviesti jûsø iðkrypusá protà, kad galëèiau áveikti jûsø ðirdþiø kietumà. Atverk man savo ðirdá, kaip að tau savo atlapojau. Ásileisk mane“. Jis sako tai kiekvienam ið mûsø ir visai mûsø bendruomenei: ásileiskite mane á savo gyvenimà, savo pasaulá. Gyvenkite manimi, kad bûtumëte gyvi ið tikrøjø – o gyventi visada reiðkia duoti kitam.

Tad Kristaus Kûno ir Kraujo iðkilmë yra mums adresuotas Vieðpaties kvietimas ir kartu á já kreipiamas mûsø ðauksmas. Visa ðventë yra didelë malda: duok mums save. Duok mums savo tikrosios duonos. Kristaus Kûno ir Kraujo iðkilmë taip padeda geriau suprasti Vieðpaties maldà „Tëve mûsø“, kuri yra visø maldø malda. Ketvirtas praðymas, duonos praðymas, tarsi sànara jungia tris á Dievo karalystæ orientuotus praðymus su trimis paskutiniaisiais, susijusiais su mûsø vargais. Ko mes èia meldþiame? Tikrai duonos ðiai dienai. Tai praðymas mokiniø, gyvenanèiø ne ið turtø ir kapitalø, bet ið Vieðpaties kasdienio gerumo, todël ir turinèiø su juo bendrauti, nuolatos á já þvelgti bei juo pasitikëti. Tai praðymas þmoniø, nekaupianèiø didelio turto ir nesistengianèiø savo jëgomis susikurti saugumo, bet pasitenkinanèiø tuo, kas bûtina, kad turëtø laiko tam, kas tikrai svarbu. Tai paprastøjø, nuolankiøjø malda, malda tø, kurie myli neturtà Šventojoje Dvasioje ir taip gyvena.

Taèiau praðymas turi ir dar gilesnæ prasmæ. Juk þodis, kurá verèiame kaip „kasdienës“, graikø kalboje kitur neþinomas – epiousios. Tai „Tëve mûsø“ þodis. Ir labai tikëtina, kad jis, kad ir kiek mokslininkai diskutuotø apie jo prasmæ, reiðkia bent ir tai: duok mums rytojaus duonos, bûtent bûsimojo pasaulio duonos. Tiesà sakant, tik Eucharistija yra atsakymas á tai, kà ðis paslaptingas þodis epiousios reiðkia: bûsimojo pasaulio duona, duodama mums jau ðiandien, idant bûsimasis pasaulis jau ðiandien prasidëtø tarp mûsø. Taip ðis praðymas virsta meldimu, kad ateitø Dievo karalystë ir þemëje pasidarytø kaip danguje. Praktiðkai tai reiðkia, kad per Eucharistijà dangus ateina á þemæ, ðiandien ateina Dievo rytojus, rytojaus pasaulá áneðdamas á ðiandiená. Bet á tà praðymà praktiðkai sutraukiami ir praðymai gelbëti nuo pikto, atleisti kaltes, neleisti gundyti: duok mums ðios duonos, kad mano ðirdis taptø budri, kad ji galëtø prieðintis blogiui, skirti gera ir bloga, kad iðmoktø atleisti, kad turëtø jëgos atsispirti gundymui. Tik tada, kai bûsimasis pasaulis taps bent ðiek tiek ðiandienis, kai pasaulis jau ðiandien pradës darytis dieviðkas, jis taps tikrai þmogiðkas. Praðydami duonos einame pasitikti Dievo rytojaus, idant jo karalystë jau ðiandien prasidëtø tarp mûsø. Ir galiausiai nepamirðkime, jog visus „Tëve mûsø“ praðymus tariame kaip „mes“: në vienas negali sakyti: „mano Tëvas“, iðskyrus Jëzø. Mes visi galime tik sakyti: „mûsø Tëvas“, todël ir turime visada praðyti kartu su kitais ir uþ kitus, perþengti save, atsiverti; ir apskritai meldþiamës teisingai tik tada, kai bûname taip atsivëræ. Visa tai pasakoma per mûsø procesijà su Vieðpaèiu. Ta procesija yra tartum ypatingas Kristaus Kûno ir Kraujo iðkilmës þenklas.

Kai Vieðpats Kafarnaumo sinagogoje baigë eucharistinæ kalbà, daugelis mokiniø nuo jo pasitraukë; visa tai jiems buvo perdëm sunku, perdëm slëpininga. Jie troðko tiesiog politinio sprendimo, visa kita jiems atrodë nepakankamai praktiðka. Argi ir ðiandien yra ne taip? Per pastaruosius ðimtà metø daugybë pasitraukë, nes jiems Jëzus neatrodë pakankamai praktiðkas. Kà jie nuveikë, visi matome. Kai Vieðpats ðiandien èia mûsø klausia, ar ir jûs norite pasitraukti, ðià Kristaus Kûno ir Kraujo dienà kartu su Simonu Petru ið visos ðirdies atsakykime: „Vieðpatie, pas kà mes eisime?! Tu turi amþinojo gyvenimo þodþius. Mes átikëjome ir paþinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 67 ir t.). Amen.

Tekstas paskelbtas Katalikø interneto tarnybos iðleistoje
Benedikto XVI / J. Ratzingerio  knygoje „Pakeliui pas Jëzø Kristø“ (Kaunas, 2005).